šleisdamas į žmones savo mylimiausią kūdikį, kam gi jį pašvęsiu? Mūsų garbingoji diduomenė jo nesuprastų; seniai išvariusi iš salionų savo tėvynės liežuvį, moka jo tik tiek, kad su tarnais susišnekėtų; ant galo neturi kada jo gerai ir išsimokinti, padėjusi nemaž laiko ant prancūziškos, vokiškos ir kitų kalbų. Gal nekurie ir pagirs teorijoje mano gerus norus, bet daugiaus iš jų reikalauti, rodos, būtų dar par anksti.
